Dažniausios moterų baimės: ko nereikia bijoti, jei jums diagnozuotas krūties vėžys?

Onkologinės ligos kelia pavojų gyvybei, tad baimė ir nerimas dėl ateities yra normali moterų, išgirdusių krūties vėžio diagnozę, reakcija. Kaip įveikti baimes? Ar tikrai yra ko bijoti?

Šiame straipsnyje pavardinsime dažniausias moterų baimes ir pasistengsime jas išsklaidyti.

Bijau, kad, sužinoję diagnozę, kai kurie žmonės nuo manęs nusisuks.

Dažniausiai ši baimė būna nepagrįsta, tačiau moterys, išgirdusios krūties vėžio diagnozę, vis tiek išgyvena ne vien dėl ligos ir jos pavojaus gyvybei, bet ir dėl psichologinio nesaugumo, galimų santykių su artimaisiais, draugais, aplinkiniais pokyčių. Šiandien visuomenei pateikiama daug informacijos apie onkologines ligas, žmonių suvokimas apie ligas gerėja. Niekas jau nebijo užsikrėsti vėžiu. Dauguma susirgusių moterų sulaukia stipraus šeimos, draugų palaikymo. Jie ne tik nenusisuka nuo sergančiosios, priešingai – tarpusavio ryšiai sustiprėja. Labai dažnai liga ne nutolina, o suartina žmones. Kokie santykiai susiklostys, priklauso nuo to, kokie jie buvo iki diagnozės nustatymo. Jeigu netikri, netvirti, nenuoširdūs, tikimybė, kad ligos, kaip išbandymo, jie neatlaikys, didelė. Deja, tenka girdėti ir apie tai, kad po ligos diagnozės patvirtinimo įvyko skyrybos, pašlijo santykiai šeimoje. Liga atrenka tikruosius draugus.

 

Bijau tyrimų, manau, kad jie pavojingi.

Dažniau moterys nuogąstauja dėl galimo neigiamo radiologinių tyrimų (mamografijos, magnetinio rezonanso tomografijos (MRT), kompiuterinės tomografijos (KT)) poveikio. Pastaraisiais metais pasirodė duomenų apie gadolinio, naudojamo MRT tyrimų metu, kaupimosi smegenyse riziką. Tačiau tarptautinė magnetinio rezonanso tyrimų medicinoje asociacija, atlikusi analizę, patvirtino, kad gadolinio turinčios kontrastinės medžiagos yra laikomos saugiomis, nepageidaujami poveikiai yra labai reti ir dažniausiai nustatomi sunkiu inkstų funkcijos sutrikimu sergantiems pacientams, ir rekomenduoja kontrastinę medžiagą parinkti individualiai pacientui. Visi minėti tyrimai yra patvirtinti naudoti kasdieninėje praktikoje, vadinasi, jie yra saugūs, ir rizika, kad jie sukels kitas ligas, labai maža. Be to, šie tyrimai – tai vienintelis būdas nustatyti ligą, jos išplitimą. Moksliniai tyrimai parodė, kad atrankinė mamografinės patikros dėl krūties vėžio programa reliatyvią mirties riziką moterims sumažino 20–35 proc. Kitaip sakant, atliekant šią patikrą, liga aptinkama anksčiau, ir tai lemia geresnius gydymo rezultatus. Įvertinus krūties vėžio pasireiškimo dažnį atskirose moterų amžiaus grupėse, patikra atliekama 50–69 metų amžiaus moterims. Būtent mamografinis tyrimas parinktas kaip atrankinės patikros dėl krūties vėžio metodas, nes jis specifiškesnis, palyginti su echoskopiniu tyrimu ir MRT, ir yra informatyviausias šios amžiaus grupės moterims. Tyrimo specifiškumas reiškia, kad jis geriausiai nustato teisingai teigiamą rezultatą, t. y. geriausiai aptinka piktybinius židinius. Jeigu nustatoma įtartinų pakitimų krūtyje, atliekami kiti vienas kitą papildantys tyrimai – echoskopija, MRT, kt.

Bijau, kad bus paskirti ne visi tyrimai, diagnostika užsitęs ir gydymas bus paskirtas pavėluotai.

Visada geriau skirti keletą dienų, savaitę ar daugiau visiems reikalingiems tyrimams atlikti. Naviko histologinį tipą ir kitas biologines savybes nustato gydytojas patologas, gavęs naviko mėginius, kurie paimami atliekant biopsiją. Turi būti įvertintas ligos išplitimas, tuo tikslu atliekama krūtinės ląstos rentgenograma, pilvo organų echoskopinis tyrimas. Krūties naviko tipas, hormoninių receptorių ir HER2 receptorių buvimas / nebuvimas, ligos stadija lemia gydymo metodų parinkimą ir eiliškumą. Gydymo taktika priklauso ne tik nuo naviko dydžio, ligos stadijos, bet ir nuo naviko biologinių savybių. Nustačius krūties vėžį, vienoms pacientėms iš karto taikomas chirurginis gydymas, kitoms prieš operaciją skiriama chemoterapija, hormonų terapija, biologinė terapija ar jų deriniai. Kokį gydymą skirti, sprendžia daugiadisciplininis gydytojų konsiliumas, įvertinęs patologinio ir radiologinių tyrimų rezultatus.

Bijau, kad biopsija gali išprovokuoti, paspartinti navikinius procesus.

Siekiant išsiaiškinti, ar biopsija gali padidinti vėžio išplitimo, atsinaujinimo riziką, atliktos mokslinių tyrimų apžvalgos, ir jų rezultatai parodė, kad tokia tikimybė yra labai maža. Tačiau dėl potencialios tokios galimybės biopsiją atliekantiems radiologams, chirurgams patariama būti budriems ir stengtis procedūrą atlikti kuo tiksliau. Kad stulpelinė biopsija būtų informatyvi, t. y. iš karto pataikyta į naviką ir paimta tinkamiausia medžiaga, tai daroma atliekant kontrolinį radiologinį tyrimą – echoskopiją ar mamografiją.

Noriu nuraminti moteris: navikinių ląstelių paplitimas po biopsijos mikroskopiniu lygiu galimas, tačiau kliniškai komplikacijomis jis nepasireiškia, ir rizika, kad biopsija taps ligos paspartinimo ar atsinaujinimo priežastimi, yra be galo maža. Iš kitos pusės, biopsija yra tyrimas, be kurio nustatyti krūties vėžio diagnozę ir naviko savybes neįmanoma.

 

Bijau, kad krūties chirurginis vėžio gydymas padidins metastazių riziką: operacija tarsi išsėja piktybinius navikus, stimuliuoja onkologinius procesus.

Pasaulyje atlikta tyrimų, kuriais vertinta, ar pacientės iš tikrųjų turi tokių nuogąstavimų. Paaiškėjo, kad moterys ir jų artimieji tokių baimių turi, ir netgi gerokai dažniau, nei manyta. Kita vertus, mokslo įrodyta, kad baimės gali daryti įtaką gydymo rezultatams. Jos gali trukdyti vykdyti gydytojų rekomendacijas, dėl jų pacientės gali nesutikti su siūlomais gydymo būdais, operacijų apimtimi. Todėl noriu pabrėžti, kad labai svarbu pasitikėti gydytojais, nes jie kiekvienai pacientei stengiasi parinkti optimaliausią, veiksmingiausią ir saugiausią gydymą. Operacija yra vienas iš pagrindinių vėžio gydymo būdų. Istoriniai statistiniai duomenys rodo, kad, pradėjus krūties vėžį gydyti chirurginiu būdu, pacienčių išgyvenamumas reikšmingai pailgėjo.

Bijau, kad hormonų terapija yra nesaugi ir išbalansuoja hormonus.

Hormonų terapija neleidžia navikui augti ir plisti, veikdama per navikinių ląstelių hormoninius receptorius. Šiandien yra keletas hormonų terapijos vaistų grupių, kurių veikimo mechanizmai skirtingi: vieni keičia hormonų lygį moters organizme, kiti – ne. Taigi hormonų pokytis gali būti, tačiau gydymo nauda smarkiai persveria galimą žalą. Noriu pabrėžti, kad hormonų terapija skiriama tik toms moterims, kurioms nustatomas „hormonams jautrus“ krūties vėžys – esant estrogenų ir / ar progesterono receptorių. Neretai tokioms pacientėms ši terapija būna daug efektyvesnė už kitus sisteminio gydymo būdus.

Bijau, kad, pašalinus krūtį, negalėsiu gyventi visaverčio gyvenimo.

Kiekvienu atveju stengiamasi parinkti optimaliausią operacijos apimtį, jeigu yra galimybė – išsaugoti krūtį. Tačiau būna naviko formų, pvz., uždegiminis krūties vėžys, kai išvengti krūties šalinimo neįmanoma.

Bendraudama su pacientėmis, kurioms pašalinta krūtis, pastebiu, kad operacija labiau nepakeitė jų gyvenimo būdo, nesumenkino gyvenimo vertės. Susigyventi su krūties netekimu lengviau, kai tinkamai sudėliojami gyvenimo prioritetai. Kviečiu pasveikimą, gyvybės išsaugojimą suvokti kaip pagrindinį tikslą, o po radikalios operacijos ligos atsinaujinimo ir progresavimo rizika smarkiai sumažėja. Be abejo, reikia ir laiko, ir darbo su savimi, kartais ir specialistų konsultacijų, siekiant priimti savo pasikeitusį kūną.

Šiandien nemažai pacienčių, kurioms nustatytos BRCA1/2 genų mutacijos, tam, kad užskirstų kelią ligai atsirasti ir / ar atsinaujinti, sąmoningai renkasi abiejų krūtų šalinimą, nors diagnozuoto krūties vėžio savybės ir leidžia atlikti krūtį tausojančią operaciją.

Bijau, kad kuo didesnis darinys, tuo mažesnė tikimybė išgyventi.

Tokia sąsaja tarp naviko dydžio ir išgyvenimo tikimybės yra, tačiau aš visuomet stengiuosi padrąsinti pacientes, sakydama, kad tai tik statistika, kad nereikia taikyti statistinių vidurkių sau. Kiekvienos pacientės atvejis – nauja ligos istorija. Pasveikimo sėkmę lemia ne vien ligos stadija ir naviko tipas. Neretai pastebime, kad moterų, sergančių labai panašaus tipo krūties vėžiu, gydymo rezultatai reikšmingai skiriasi. Neseniai publikuoti tyrimo rezultatai parodė, kad pacienčių nusiteikimas turi įtakos sveikimo rezultatams: geras nusiteikimas ir pasitikėjimas specialistais teigiamai veikia ligos eigą. Taigi, kiekvienas atvejis individualus, ir išimčių visada yra.

Bijau šalutinių gydymo poveikių.

Kiekvienas vaistas gali turėti šalutinių poveikių, o gydant vėžį daugumą jų galima valdyti, sumažinti. Dažniausi chemoterapijos nepageidaujamo poveikio reiškiniai: pykinimas, bendras silpnumas, kraujo rodiklių blogėjimas. Šiandien jiems valdyti yra įvairių veiksmingų vaistų. Kitas šio gydymo neigiamas poveikis – plaukų nuslinkimas. Ir šiuo atveju yra priemonių, galinčių padėti, pvz., specialus šaldomasis šalmas, jo veiksmingumas siekia apie 50 proc. Kita išeitis – perukai, galvos apdangalai. Dažnas nepageidaujamas hormonų terapijos poveikis – svorio padidėjimas. Tačiau praktika rodo, kad dažniausiai svoris padidėja tik apie 10 proc., gydymo pradžioje, daugumai vėliau stabilizuojasi ar net sugrįžta į pradinį lygį. Biologinė terapija gali pabloginti širdies funkciją, bet šis poveikis yra grįžtamas: nutraukus gydymą, širdies funkcija normalizuojasi. Spindulinis gydymas gali sukelti dermatitą, kuriam palengvinti taip pat yra vaistų. O svarbiausia, kad dauguma šalutinių poveikių yra laikini ir, pabaigus gydymą, palaipsniui praeina.

 

Medicina ir mokslas žengia pirmyn, ir šiandien krūties vėžys sėkmingai gydomas. Gal yra optimistinių statistinių duomenų, kiek moterų išgyvena?

Geriausių gydymo rezultatų pasiekiama, kai navikas aptinkamas 0 stadijos, in situ, t. y. neinvazinis krūties vėžys. Nustačius 0–I stadijos krūties vėžį, penkerių metų santykinis išgyvenamumas, jeigu taikomas gydymas, yra arti 100 proc. Naujausiais duomenimis, sergančiųjų krūties vėžiu bendras išgyvenamumas gerėja: pagal Lietuvos vėžio registrą, 2006 m. bendras vienerių metų išgyvenamumas buvo 88,5 proc., 5-erių  metų išgyvenamumas – 66,7 proc., o 2012 m. šie rodikliai atitinkamai buvo didesni: 92,8 proc. ir 74,1 proc. Tai iš tiesų optimistiniai skaičiai.

Prašome patarti, kaip elgtis, jeigu diagnozuotas krūties vėžys.

Visų pirma, aptikus pakitimus krūtyje, nedelsiant kreiptis į gydytojus: kuo anksčiau liga bus nustatyta, pritaikytas gydymas, tuo didesnė tikimybė pasveikti. Antra, pasitikėti specialistais, priimti siūlomą gydymą. Trečia, pasveikti – tai paciento tikslas ir uždavinys. Gydytojas tik padeda, pritaiko patvirtintus gydymo metodus, o pacientėms rekomenduoju bendradarbiauti su gydytojais ir būti motyvuotoms. Krūties vėžiu sergančioms moterims patarčiau neužsisklęsti, bendrauti su artimaisiais. Dažnai vien išsikalbėjimas padeda susivokti, priimti ligą, susikaupti ir ryžtingai eiti pasveikimo keliu.

Dr. Jurgita Gudaitienė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos

Publikaciją remia „AstraZeneca“ Lietuva

 

2018-05-14T16:00:19+00:00