Krūties vėžio baimės: ar pagrįstos?

Krūties vėžys – liga, kuria, Lietuvos vėžio registro duomenimis, kasmet suserga apie 1300 Lietuvos moterų. Kitaip skaičiuojant, viena iš devynių moterų gali susirgti šia liga. Šie grėsmingi skaičiai turėtų atvesti dailiąją lytį iki gydytojo kabineto durų, bet… Kažkodėl nemažai moterų mano, kad liga jas aplenks. O galbūt nenorą pasitikrinti lemia baimė, kad vėžys bus diagnozuotas? Kokios baimės, susijusios su krūties vėžiu, egzistuoja? Ar jos pagrįstos?

Diagnostikos baimė: moterys bijo išgirsti, kad serga vėžiu

Kiekvieną dieną su sergančiosiomis krūties vėžiu bendraujanti gydytoja Giedrė Bulotienė pritaria, kad vėžys sukelia daug baimių. Iš tiesų, baimė gali sutrukdyti laiku kreiptis į gydytoją ir ne tik dėl to, kad moteris bijo išgirsti vėžio diagnozę. „Dažnai laiku pasitikrinti sutrukdo kitos, konkretesnės baimės: kad skaudės tyrimo metu, kad mamografija gali pakenkti. Taip pat neretai moterys bijo, kad gydytoja apskritai nepasiūlys joms pasitikrinti, kad netinkamai sureaguos į jų prašymą, dėl to pačios nedrįsta apie tai prabilti. Pvz., jaunesnės moterys, kurių šeimoje yra sirgusiųjų krūties vėžiu, nors ir nėra įtrauktos į mamografijos programą, turėtų pačios imtis iniciatyvos, kalbėti su gydytoja ir atlikti reikiamus tyrimus. Tačiau jas sukausto baimė rodyti iniciatyvą, ir tokia baimė taip pat nėra reta“, – sako onkopsichoterapeutė G.Bulotienė.

Anot onkopsichoterapeutės, delsimas kreiptis į medikus iš tiesų yra bėda. Atlikti netgi tyrimai, kurie nagrinėjo, kiek laiko praeina nuo neaiškaus darinio apčiuopos iki kol moteris kreipiasi į medikus. Nustatyta, kad tai priklauso ne tik nuo šalies sveikatos priežiūros sistemos organizavimo, bet ir nuo pačios moters: jos išsilavinimo, socialinio statuso, netgi materialinės padėties, kt. Iš kitos pusės, didelė onkopsichoterapeutės praktika rodo, kad neretai jau susirgusios krūties vėžiu moterys kaltina save, kad laiku nesikreipė į gydytoją, neprašė papildomo tyrimo, nedėjo pastangų išsamiai išsitirti, klausia savęs, kodėl tada, nujausdama ligą, uždelsė. Bet suvokimas ateina vėliau. Todėl skatinu moteris nebijoti, tikrintis, net jeigu iš gydytojo pusės iniciatyvos nėra, daryti viską dėl savo sveikatos, kad vėliau neliktų vietos kaltinimams, kodėl visko nepadarė“, – pabrėžia medikė. Nebijoti skatina ir statistika: kone 80 proc. visų diagnozuojamų darinių būna gerybiniai.

 

Kaip sau padėti išgirdus vėžio diagnozę?

Onkopsichoterapeutė G.Bulotienė siūlo nepulti į paniką, nors tai ir nėra lengva. „Viena vertus, jausmai yra natūralūs ir neturėtume jų stabdyti. Išgirdus vėžio diagnozę, visada kyla nerimas, baimė ir kitų neigiamų emocijų. Kai kurias moteris gali varginti nemiga, depresija. Ką patarti? Be abejo, nereikalauti iš savęs šypsotis dirbtinai, tačiau kartu pasistengti vertinti situaciją kiek įmanoma racionaliau ir konstruktyviau. Nerimas, kitos emocijos neturėtų trukdytų atlikti veiksmų, kurie yra būtini šioje situacijoje: užsiregistruoti pas gydytoją, nueiti pas jį laiku, užduoti jam visus rūpimus klausimus, pasiaiškinti dėl ligos, papildomų tyrimų, kt.“, – pataria gydytoja.

Kitas svarbus momentas – artimieji. Kaip jiems pasakyti apie ligą? O galbūt nesakyti? „Moteris turėtų rasti, kas ją palaikys emociškai: vyras, sesuo, draugė. Taip pat ir kas padės praktiškai: kas nuveš į ligoninę, lankys, galbūt prižiūrės vaikus, t.t.“, – konkrečius žingsnius, kaip elgtis išgirdus vėžio diagnozę, dėlioja gydytoja.

Nemažai moterų nenori sakyti vaikams apie savo ligą? Ar tai gerai? – paklausėme onkopsichoterapeutės. „Bijo pranešti vaikams, nes nežino, kaip jie sureaguos. Be abejo, kiekvienas atvejis individualus, tačiau dažniausiai patariu pranešti artimiesiems, o ypač vaikams. Juolab kad jie vis tiek anksčiau ar vėliau sužinos. Tačiau, sužinoję vėliau, gali jaustis įskaudinti. Be to, vaikai vis tiek pajus, kad šeimoje kažkas negerai, nes mamos elgesys pasikeis, jie jaus įtampą. Senyvo amžiaus sunkiai sergantiems tėvams galbūt ne visuomet reikėtų sakyti visą tiesą. Gali pakakti pasakyti, kad sergate sunkia liga, ir tiek“, – teigia G.Bulotienė.

 

Gydymo baimė: ar skaudės? ar išgyvensiu?

Krūties vėžiui gydyti šiandien naudojami 5 būdai. Tai operacija, chemoterapija, radioterapija, hormonų terapija ir biologinis gydymas. Po operacijos, chemoterapijos ir spindulinio gydymo dažniausiai skiriama hormonų terapija. Jos tikslas – apsaugoti pacientę nuo ligos atsinaujinimo. Tačiau reikia žinoti, kad šis gydymas veiksmingas tik tuo atveju, kai gydomas krūties vėžys, kurio ląstelės savo paviršiuje turi teigiamų estrogenų (ER+) ir/ar progesterono (PR+) receptorių. Kai estrogenų receptoriai neigiami (ER-), hormonų terapijos efektyvumas labai menkas. Yra keletas hormonų terapijos rūšių, kurių veikimo mechanizmai šiek tiek skiriasi. Koks vaistas bus paskirtas, lemia pacientės amžius (prieš ar po menopauzės), lėtinės ligos, taip pat ar nustatyti ER+, PR+ receptoriai.

Gydytojos onkologės-chemoterapeutės Janinos Strimaitienės teigimu, chemoterapija yra vienas iš pagrindinių ir plačiausiai naudojamų krūties vėžio gydymo būdų, tačiau apie jį dar ir šiandien sklando daug nepagrįstų gandų, kad tai esą žiaurus, žmogų kaip asmenybę sunaikinantis gydymas. Chemoterapiją, kaip ir kitus vėžio gydymo būdus, iš tiesų gaubia nežinia ir baimės šydas. Moterims, laukiančios gydymo, kyla įvairių klausimų: ar nuslinks plaukai, ar pykins, kokia bus savijauta gydymo metu ir po jo, ar sumažės darbingumas, fizinė veikla, labilesnės nervų sistemos pacientės išgyvena net mirties baimę. „Suprantama, kad žmogus visada bijo to, ko nežino, o reakcija į tai, ko nežino, gali būti grėsminga. Todėl svarbiausia yra psichologinis nusiteikimas. Nežinomybė ir netikrumas dėl ateities gali sukelti didžiulę įtampą, tačiau baimė dėl gydymo dažnai yra perdėta“, – ramina chemoterapeutė.

Anot J.Strimaitienės, susidomėjimas liga, jos supratimas, pasitikėjimas gydytoju galėtų ir turėtų padėti moterims nusiraminti, lengviau įveikti gydymą ir su juo susijusias nepageidaujamas reakcijas. Iš vienos pusės, visiems žinoma, kad vėžio gydymas sukelia nemažai šalutinių poveikių, iš kitos pusės, reikia žinoti, kad visi jie yra gerai valdomi ir dažniausiai laikini, t.y. pasireiškia tik gydymo metu, o, jam pasibaigus, praeina. Labiausiai moterys bijo, kad jas vargins pykinimas, vėmimas, kad nuslinks plaukai. Tačiau, gydytojos teigimu, šiandien yra labai daug įvairiausių vaistų, kurie veiksmingai mažina šiuos nepageidaujamus poveikius, o gydytojai jų skirti gali tiek, kiek reikia. Plaukai taip pat atauga. Todėl baimintis dėl gydymo tikrai nereikėtų.

„Vėžys nėra nuosprendis, ir tai reikėtų įsisąmoninti. Yra begalės sėkmingų pavyzdžių, kai pacientės po kompleksinio gydymo sugrįžta į darbą, dalyvauja visuomeninėje veiklioje, įvairiose pacientų organizacijose, dalijasi savo patirtimi su tomis moterimis, kurioms dar tęsiamas ar tik planuojamas gydymas“, – drąsina J.Strimaitienė. Be abejo, metas, kai išgirstama vėžio diagnozę, yra labai nelengvas ir kupinas nerimo. Jį dar labiau sunkina tai, kad ir pati moteris turi priimti sprendimą. Anot onkologės, sprendimas dėl geriausio gydymo metodo turi būti priimtas atsižvelgiant į visus argumentus, o atsakomybė dėl jo tenka ir gydytojui, ir pacientei. Koks konkrečiai moteriai bus paskirtas gydymas, sprendžia specialistų komanda – radioterapeutai, chemoterapeutas, chirurgai, patologai ir radiologai.

Gydytojo ir sergančiojo onkologine liga bendravimas yra sudėtingas ir kartais gana skausmingas procesas, kintantis pagal ligos sunkumą, prognozę, gydymo taktiką ir ligonio reakcijas. „Ligoniui reikia laiko ir tylos suvokti, ką pasakė gydytojas, susigaudyti savo jausmuose. Ligonis dažnai pyksta ant viso pasaulio, savęs ir gydytojo. Tačiau po pykčio skraiste dažnai slepiasi baimė, nerimas ir neviltis. Susidūrus su pykčiu svarbu prisiminti, kad taip ligonis mažina stresą ir kartu pats išgyvena dėl to pykčio protrūkio. Moterys turėtų jausti, o gydytojas patvirtinti, kad, kovodamos su liga, jos nėra vienišos, o, esant abejonėms dėl gydymo, visada galima pasikonsultuoti su kitais specialistais“, – pažymi J.Strimaitienė.

 

Atsinaujinimo baimė: nejau liga vėl sugrįš?

Po to, kai sėkmingas gydymas baigiasi, moteris yra nuolat specialistų stebima. Todėl kiekvienas pasitikrinimas kelia baimę: ar tyrimai neparodys, kad liga sugrįžo? Gydytojos G.Bulotienės teigimu, tyrimai įrodė, kad vėžiu persirgusių moterų nerimo, depresiškumo lygis yra didesnis, palyginti su moterimis, kurioms šios ligos patirti neteko. „Svarbu, kad nerimas, atsinaujinimo baimė nesutrukdytų ateiti pasitikrinti. Juolab kad gana dažnai jokio ligos pasikartojimo nebūna, o moteris perdėtai nerimauja, jai kyla įvairių įsivaizduojamų ligos požymių, pvz., ji pati sau atranda metastazių, kurių realiai nėra, ir pan. Todėl rekomenduoju viską pakreipti konstruktyvia linkme ir tiesiog pasitikrinti. Ir jeigu tuo metu ligos nerandama, nepamesti budrumo ir nuolat tikrintis, bet kartu ir gyventi visavertį gyvenimą“, – pabrėžia G.Bulotienė. O jeigu gyventi visavertį gyvenimą trukdo dvasinė būklė, jeigu nerimas pasiekia tokį lygį, kad trukdo dirbti, džiaugtis gyvenimu, medikė rekomenduoja kreiptis į specialistus – psichologus, psichoterapeutus. „Gydytojai padės susidoroti su nemiga, įkyriomis mintimis, depresiškomis nuotaikomis. Ir vėlgi svarbu nebijoti kreiptis. Juolab kad labai dažnai atėjusios moterys išgyvena, kodėl jos taip ilgai kankinosi, bet nėjo pas specialistą,“ – nekentėti ir kreiptis pagalbos ragina G.Bulotienė.

Taigi krūties vėžys – diagnozė, bet ne nuosprendis, o persirgusios moterys gyvena visavertį ir laimingą gyvenimą. Krūties vėžiu sirgo garsioji dainininkė Kylie Minogue, visiems žinomai Latvijos dainininkei Laimai Vaikulei ši liga buvo diagnozuota dar 1991-aisiais, o viena gražiausių aktorių Angelina Jolie dėl didelės rizikos susirgti šia liga ryžosi pašalinti abi krūtis. Tad užsimerkti ir taip nematyti pavojaus nėra išeitis. Išeitis – nugalėti baimes ir pasitikrinti, o jei reikės – gydytis.

Parengė www.karjerairsveikata.lt

2017-06-08T11:56:51+00:00